Hipnoterapijos poveikio demistifikavimas
„Jei 99,99999 procentus atomo sudaro energija ir tik 0,00001 kieta materija, aš pats nesu toks jau apibrėžtas ir konkretus, galima sakyti esu niekas. Kodėl būdamas nematerialia būtybe domiuosi tik fiziniu pasauliu? Kodėl tikrove laikau tik tai, ką apčiuopiu jutimo organais? Argi ne ironiška, kad visą savo dėmesį esame sutelkę būtent į šį 0,00001 procentų tikrovės, kuri yra fizinė? Tikriausiai daug ko nepastebime?“J.Dispezna
Iki kvantinės fizikos atsiradimo buvo tikima, kad atomas yra sudarytas iš kieto branduolio ir ne tokių kietų dalelių - elektronų, skriejančių aplink jį. Kvantinė fizika atskleidė, kad atomai sudaryti, galima sakyti, iš tuščios erdvės, nes 99,99999 procentus atomo sudaro energija ir tik 0,000001 procentus- materija. "Mokslininkai pastebėjo, kad sąveikaudami su atomo branduoliu, elektronai tai įgaudavo daugiau energijos, tai jos netekdavo, tai atsirasdavo, tai visiškai pranykdavo. Vieną akimirką elektronas egzistuoja kaip tikimybės banga, o kitą pasirodo dalelės pavidalu, tada išnyksta į niekur, o paskui pasirodo kitoje vietoje. Kvantinės fizikos specialistai atskleidė, kad atomą sudarančias daleles stebintis (matuojantis) asmuo daro įtaką energijos ir materijos elgsenai. Kvantiniai eksperimentai pademonstravo, kad eletronai vienu metu egzistuoja begalėje nematomo energijos lauko vietų. Tačiau elektronas kurioje nors vietoje pasirodo tik tada, kai stebėtojas sutelkia dėmesį į šį jo potencialaus buvimo tašką. Kitaip tariant, dalelė nepasirodo tikrovėje, kol nepradedame jos stebėti. Šis reiškinys vadinamas „banginės funkcijos redukcija“ arba „stebėtojo efektu“. Dabar yra žinoma, kad tą akimirką, kai stebėtojas pažvelgia į elektroną, visos šios tikimybės susiaurėja iki fizinio įvykio“ (J. Dispenza). Kvantinė fizika sako, kad stebėtojo sąmonė nusako eksperimento rezultatus, sąmonė formuoja išorę. Mes susiauriname (redukuojame) begalines tikimybių bangas iki fizinio įvykio. Stebėtojo mintys turi įtakos rezultatams materijoje. Kitaip tariant, mes pritraukiame į savo gyvenimą dalykus, įvykius, žmones pagal savo įsitikinimus.
Žmogus negimsta su įsitikinimais, pvz., tokiais kaip: aš nevertas/aš nemylimas/aš nesaugus/nesaugu būti savimi/nesaugu mylėti/nesaugu numesti ar priaugti svorio/reikia labai sunkiai dirbti, kad turėtum pinigų/kūrybiškumas yra beprasmis/beprasmiška ką nors daryti/mano nuomonė nėra svarbi/mano savivertė priklauso nuo kitų žmonių /aš bejėgis ką nors pakeisti/nesaugu sakyti savo nuomonę/aš esu kaltas dėl visko ir t.t... Mums nutikę įvykiai, situacijos, patirtis ir jų interpretavimas suformuoja mūsų įsitikinimus, sukuria tam tikrą suvokimą bei pasaulėžiūrą. Dėl savo individualių savybių mes sureagavome vienaip ar kitaip ir įsiinstaliavome destruktyvią programą. Ir kad ir kas nutinka gyvenime, mes reaguojame per savo žaizdų filtrus, interpretuojame įvykius ir informaciją pagal savo įsitikinimus.
Visa, kas mums nutinka per gyvenimą ir ko mes jau net nebeprisimename, niekur nedingsta, visa informacija glūdi mūsų pasąmonėje, su kuria mūsų sąmonė nuolat kontaktuoja. Mūsų mintys, žodžiai, poelgiai, ketinimai, patirtis, įvykiai yra saugomi mūsų pasąmonėje. Kai nutinka tam tikras trauminis ar emociškai jautrus įvykis kūdikystėje, vaikystėje ar paauglystėje, mes dažniausiai užgniaužiam tuos jausmus ir giliai užrakinam, tačiau nepaisant tų skaudžių įvykių ir jų sukeltų jausmų nustūmimo į tolimiausią sielos kertelę, jie niekur nedingsta - jie nuolat išlenda ir mus dirgina, sukurdami neigiamus įvykius, savijautą ar net ligą.
Mes galime kažko labai norėti ar trokšti, pozityviai mąstyti, bet troškimams niekada nebus lemta išsipildyti, jeigu mūsų įsitikinimai bus priešingi. Paprastas pavyzdys - norite, kad jus gerbtų ir mylėtų, bet savęs nelaikote vertu meilės ir pagarbos, viduje netikite, kad nusipelnėte meilės, tai visuomet ir pritrauksite žmones į savo gyvenimą, kurie dirgins nemeilės jausmą. Jeigu tikite, kad turite būti tobulas, kad nusipelnytumėt meilės, tai šis įsitikinimas prives prie perfekcionizmo, savęs alinimo, amžino vertės įrodinėjimo, išsekimo, gyvenimo džiaugsmo praradimo ar kokios rimtos ligos, nes kad ir ką darysite, vis tiek nesijausite tobulas ar vertas. Didžioji asmenybės dalis glūdi pasąmonėje, todėl labai svarbu ne pozityviai mąstyti ar trokšti, bet pašalinti senas destruktyvias programas. Hipnozės metu tampa prieinamas gilesnis suvokimas, padedantis atkurti nuslopintus prisiminimus arba suvokti tam tikro elgesio ar problemų priežastis. Mes galime prisikasti prie senų programų ir, kai mintys bei jausmai tapa koherentiški, mes tampame dieviškais kūrėjais, stebėtojais, turinčiais galią keisti materiją.
Po hipnoterapijos seansų klientai pakeičia žodį „atsidūriau“, „atsitiko“ į žodį "pritraukiau". Klientai pamato, kad nebuvo atsitiktinumų, susidėlioja visa įvykių grandinė, kodėl gyvenimas nebuvo toks, kokio norėjo. J. Dispenza knygoje "Atsikratykite įpročio būti savimi" užduoda naujo gyvenimo, tikro savęs, dieviško kūrėjo vertą klausimą: "Kaip turiu mąstyti, jausti ir elgtis, kad mano kuriamos pasekmės ar rezultatai atitiktų tai, ko noriu?". Mūsų niekas už nieką nebaudžia, mes patys save nubaudžiame mintimis, jausmais ir elgsena. Už patirtas kančias ir gyvenimą aukos rolėje niekas mūsų neapdovanos, nereikia savo kančia nieko išpirkti. Šiandien galiu nuspręsti gyvensiu, kaip auka ar kaip kūrėjas, būsiu savo minčių vergas ar savo gyvenimo atsakingas autorius. Didžiausia nuodėmė pamiršti, kad esi, nes Dievas gali kurti tik per tave.