4.

Konsultavimas

“Ką protas įsivaizduoja ir kuo tiki, tą gali pasiekti” .  Napoleonas Hilas

Mes gimstame tam tikroje šeimoje, visuomenėje, šalyje ir tai, ką mes patiriame per savo gyvenimą formuoja mūsų įsitikinimus apie pasaulį, aplinką, mūsų suvokimą apie pačius save, mūsų charakterį, o galiausiai ir mūsų likimą. 

Ką tik gimęs kūdikis turi instinktą išgyventi, o tam kad jis išgyventų, kūdikis privalo gauti dėmesio (pirmiausia maistą, sausus vystyklus) ir gautas dėmesys prilygsta meilei. Taip mūsų pasąmonėje nusėda pamatinė programa, kurios mes sąmoningai nebeprisimename, kad dėmesys=kvėpavimas/gyvenimas, gausiu dėmesio ir meilės - gyvensiu. Vaikui augant, išmokus kalbėti, jam nebereikia verkti, kad sulauktų dėmesio ir meilės, jis įpranta elgtis, kalbėti ar būti kažkuo, kad artimieji jam skirtų dėmesį arba įpranta bijoti būti savimi, nes antraip, būna įsitikinęs, jog negaus meilės ir dėmesio. Taip mes kartais pametame save, atsisakome savo poreikių, užtildome vidinį žinojimą, kad tik gautume mums taip gyvybiškai reikalingos meilės ir dėmesio. Taip mes pamirštame, kokie yra tikri mūsų norai ir tikslai.  Nes mūsų tikslas tampa pasąmoningas meilės ir dėmesio prašymas tam, kad galėtume gyventi ir kvėpuoti. Nes būti tikruoju savimi tampa nebesaugu. 

Tarkime, vaikas įprato būti tylenis/neįvardyti savo norų/paklusti/įtikti/prisitaikyti arba siekti išskirtinumo/neiti su mase/siekti mokslo aukštumų, nes tik tokiomis sąlygomis artimieji rodydavo dėmesį ir meilę. Dažnai nutinka, kad koks nors asmuo labai daug pasiekia visuomenės akyse, tačiau viduje žiojasi tuštuma, vis tiek nėra pilnatvės, pasitenkinimo, džiaugsmo, kaupiasi nepaaiškinamas pyktis, nuovargis, beprasmybės jausmas, niekas nebedžiugina. Taip nutika, nes tie tikslai, kurių taip siekė ir pasiekė, kilo ne iš širdies, tie tikslai buvo ne tikri, bet gimę iš nori įtikti, būti įvertintam ir priimtam.

Kai tikslai, norai ir svajonės kyla iš širdies, o ne iš noro, kažkam kažką įrodyti, pasipuikuoti, būti geresniu ar pranašesniu, kai tikslas nėra dėmesio maldavimas, jį žmogus visada pasieks, įveiks visas kliūtis, nes, kai protas ir širdis nebesipyksta, viskas įmanoma žymiai paprasčiau ir atrodo, kad visa Visata yra pasirengusi padėti ir tik laukė, kada sugrįši į save ir eisi tikruoju, neprimestu keliu. Kai mes atpažįstame mums primestas programas ir įsitikinimus, mes tampame laisvi ir sąmoningi savo tikro gyvenimo kūrėjai.